2012 m. kovas 20 d.
EŽERAS KIEKVIENAM

Aidas Ardzijauskas

Išbandymas.

Kaip ryžtamasi tokiems savęs išbandymams? Noras nugalėti save. taip, pirmiausiai turi išmokti nugalėti save, savo baimes, o tik vėliau galima galvoti apie varžovus ir kaip juos nugalėti. Dažnai save nugalėti būna labai sunku, priversti savo mintis ir kūną judėti tikslo link. Jeigu tai darysi per jėgą, prisišauksi didelę nelaimę, viską turi daryti su šypsena, stengtis pajusti malonumą iš to ką tu darai. Džiaugtis tuo bėgimu, pasitikėti savimi. Stengtis mąstyti tik pozityviai, nes raumenis verčia judėti impulsai iš centrinės nervų sistemos. O kuo tie impulsai stipresni, tuo ilgiau ir greičiau gali judėti į priekį. Mėgstu dažnai kartoti šią sentenciją:
,,Pagrindinė ,,piliulė”, kuri daro stebuklus- treniruotės, sveikas gyvenimo būdas ir begalinė meilė sau”.

Kaip ir daugelis turiu svajonę, norint ją pasiekti reikia atlikti tam tikrus žingsnius, tarkim, pirmas žingsnis išbėgti į parką, antras – nubėgti 10 km nesustojus, trečias – nubėgti pusmaratonį (21,097 km), ketvirtas – maratonas (42,195 km), penktas – 100 km, šeštas – daugiadienės bėgimo varžybos, septintas- … na šie mano pamastymai būtų ne vietoje, nes noriu papasakoti apie bėgimą aplink Balatoną. Taigi pasiruošimas ir kelionė.

Pasiruošimas.

Ruoštis šiam bėgimui pradėjau 2011 m. gruodžio 12 dieną. Vasario pradžioje baseine sutraukė kairės kojos blauzdą, po apsilankymo pas specialistus sporto medicinos centre, nusiraminau, labiau susitelkiau į pėdos raumenų stiprinimą, skausmai dingo. Tikriausiai nustebote, ką turi bendrą blauzda ir pėda?

Nustebsite sužinoję, kad priežastis nėra skaudama vieta, problema dažniausiai būna per vieną sąnarį aukščiau arba žemiau. Bet žinant, kad viena bėda nevaikšto, sulaukiau ir antrosios. Apsirgo mano mažius. Teko treniruočių skaičių mažinti, bet išlaikyti jų intensyvumą. 2012 m. vasario 6-12 dienomis nubėgau tik 159 km, 13-19  dienomis 200 km, o 20-26 tik 126 km. Nors sekančią savaitę pavyko šiek tiek pakelti kilometražą, bet žiūrint iš šios dienos pozicijų, viso to buvo per mažai. Jaučiausi labai gerai išvykdamas ir nedvejojau, kad galiu pasiekti geresnį rezultatą, nei praėjusiais metais. Tikėjau tuo iki pat finišo linijos, ties 195,4 km žyme.

Kelionė.

Po svarstymų ir skaičiavimų, pasirinkau kelionę automobiliu, ji pasirodė pigiausia ir palankiausia. Klausimas buvo kilęs tik kokiu automobiliu keliausiu, bet kaip ir viskas šiam pasaulyje išsisprendžia.

Iš Vilniaus išvykome oro temperatūrai esant +2, oras buvo saulėtas ir praėjus kiek daugiau nei 12 valandų pasiekėme nakvynės vietą Lenkijos-Čekijos pasienio miestelyje Cieszyn, kuriame ir apsistojome nakčiai. Kelionė užtruko keletu valandų daugiau nei planavome, dėl Lenkijoje prasidėjusių kelio darbų. Juos taiso didelėmis pajėgomis. Ir įspūdingomis atkarpomis, 8 kelio remonto darbai vyksta 80 km ruože. Įspūdinga, ar ne?

Pailsėję pajudėjome per Čekiją, Slovakiją, Vengrijos miesto Siofok link, esančio pietrytinėje Balatono ežero pakrantėje. Vengrija mus pasitiko +15 laipsnių šiluma, o išlydėjo +25. Kelionė atgal vyko analogišku maršrutu, kaip ir vykome į priekį. Tik Vilnius mus pasitiko atšiauriu oru, žiemiška pūga. 

Varžybos.

Varžybos nuo ankstesnių metų nieko nesiskyrė, na tik dalyvių visose varžybų kategorijose padaugėjo. Be bėgikų, kurie buvo pasiryžę per keturias dienas įveikti 195,4 km,  buvo ir tokių, kurie pasirinko trijų, dviejų, vienos dienos bėgimus. Kaip ir visada tokiuose bėgimuose būna populiarios estafetės iš keturių ar dviejų asmenų. Jos labai pagyvina bėgimą, na gal ne pats estafetinis bėgimas, kiek komandų nariai, palaikymo komandos. Bėgdamas nesijauti vienas, pamirštas organizatorių.

Varžybos vyko keturias dienas, kiekvienas dienos etapas turėjo  du tarpinius-kontrolinius taškus, kuriuose turėdavai atsižymėti. O estafetės bėgimo dalyviai – čia pasikeisti. Šios pasikeitimo vietos tapdavo mini varžybų centrais, kuriuose grodavo muzika, susirinkdavo keli šimtai žiūrovų, jautėsi šventinė nuotaika. Varžybų rezultatai tai atspindi, jie čia (1. nap eredményei– pirma diena; Összetett eredmények – galutiniai rezultatai).

Tikriausiai klausimas kyla, iš kur tiek žmonių vidurį savaitės? Pasak, Vikipedijos, 1867 m. kovo 15 d. Austrija buvo pertvarkoma į dualistinę Austrijos-Vengrijos valstybę. O kovo 16 d. Vengrai švenčia Revoliucijos dieną. Ilgasis savaitgalis!

Maistas.

 Tiek pasiruošimo, tiek ir varžybų metu renkuosi lengvą maistą. Valgau po nedaug, lėtai, 4-5 kartus per dieną.  Varžybų metu stengiuosi valgyti makaronus, ryžius, virtas bulves, visas daržoves ir visaip paruoštas, išskyrus marinuotas. Nepraleidžiu galimybės suvalgyti vaisių, tortų, pyragų ir sriubų. Suprantu, kad keistai čia viskas surašyta, bet pradedu valgyti, kaip vaikas. Pirmiausiai vaisiai, jie virškinami ilgiausiai, po to pyragai, tortai, juos greičiausiai organizmas pasisavina. Paskui seka makaronai, bulvės, ryžiai su padažu nuo mėsos. Mėsos suvalgau, kaip ir žuvies, kelis nedidelius gabaliukus. Kad nebūtų „sausa”, valgau daug daržovių, salotų, užpilais prieš bėgimą nepiktnaudžiauju, nes nežinau, kaip pasielgs skrandis bėgimo metu. Realiai to sužinoti net ir nenoriu, tai sąmoningai ignoruoju viską, kas gali man sutrukdyti bėgant. Tik neapsigaukite, tai ką čia išvardinau valgau išvakarėse. O ryte prieš bėgimą meniu skurdokas, daug kas pagalvos, kad taip valgant gali atiduoti galus per dieną, bet realybė yra kitokia. Žmogus per daug naudoja maisto ir jo suteiktų energinių galių neišnaudoja. Taigi pusryčiai dvi valandos iki starto: obuolys, bananas, 3-4 puodeliai šilto vandens, 3-4 riekutės baltos duonos ar batono užteptos sviestu ir/arba džemu ir/arba medumi.

Bėgimo metu geriu energinį gėrimą, prisodrintą angliavandeniais, vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis (natris, magnis, kalis, kalcis, cinkas, geležis ir t.t.). Vandeniu dažniausiai užgeriu anksčiau minėtą gėrimą, nes kartais jis būna netinkamos koncentracijos man, per saldus. Bėgant džiūsta burna ir norisi gerti. Toks maitinimas varžybų metu būna kas 5-6 km bėgant, laiko prasme kas 19-22 min. (čia kalbu išskirtinai apie save). Šių varžybų metu pradėdavau gerti po 40 min. bėgimo, gaivintis, tai yra apsišlakstyti vandeniu, jau teko po valandos bėgimo. Kaip minėjau oras apie pusiaudienį sušildavo iki +20, o asfaltas įkaisdavo iki +25.

Taigi, maitinimas bėgimo metu, toks: pirmą dieną po 2 val. 50 min. dviejų cm ilgio banano gabalėlis. Antrą dieną  2 val. 50 min. du minėto dydžio banano gabalėliai. Trečią – po dviejų ir 2 val. 50 min. po gabalėlį banano. Ketvirtą dieną – 2 val. 50 min., du gabalėliai, po 3 val. 15 min. gabalėlis banano, džiovintas abrikosas, gerai neprisimenu, bet šokolado gabalėlis. Keista, bėgau 14 valandų, o suvalgiau tik tiek, kiek išvardinau. Būtų netiesa, jei neparašyčiau, kad po visų bėgimų suvalgydavau po bananą, išgerdavau apie du litrus skysčių su  angliavandeniais, vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis. O po 3-4 valandų poilsio, masažo bei miego valgydavau tai nuo ko pradėjau šį skyrelį.

Miegas.

Miegas, kaip ir maistas, visos dietos, o tiksliau režimas turi savas taisykles. Jos labai paprastos, bet jas daugelis pamiršta, o pamiršta, nes neprisimena, kaip elgėsi būdami vaikai. Mano manymu reikėtų laikytis kelių taisyklių. Keltis ir eiti miegoti tuo pačiu laiku. Esant galimybei pamiegoti pietų miego, na tai kažkas panašaus į vaikų darželio režimą. Šitoje vietoje įdėsiu vieno žinomo politiko citatą:

,,Niekada nestovėjau, kai galėjau sėdėti ir niekada nesėdėjau, kai galėjau gulėti.” Vinstonas Čerčilis.

Valgyti 4-5 kartus per dieną, kasdien bent po valandą pasivaikščioti gamtoje. Daugiau svajoti. Ir galiausiai šypsotis.  

Taktika.

Šiam bėgimui taktika buvo taikoma paprasta. Viskas turi sueiti į pergalę. Nepersitemti, stengtis bėgti tokiu greičiu, kad galėtum mėgautis vaizdais aplinkui. Pirmai dienai planavau nepraleisti daugiau, kaip penkių varžovų ir nepralošti daugiau, kaip 10 min. lyderiui. Pavyko. Antrai dienai ruošiausi rimčiau, ant rankos susirašiau pirmų keturių varžovų dalyvių numerius, kad galėčiau stebėti jų elgseną bėgant. Nuo pat starto penketas šovė į priekį, tik lyderis pabėgo nuo grupės į priekį. Taip keturiese bėgome apie 30 km, paskui jaučiau, kad man darosi sunkoka, atsilikau ir galiausiai grupė pabiro ties 40 km. Stebėjau savo laiką, jaučiau, kad bėgu greičiau nei pernai, tai ir buvo dienos tikslas. Nes trasa turėjo du stačius pakilimus.

Pakilimai?

 Mintys sukasi apie kryžių kalną, vienas būtų labai panašus, o kitas dukart ilgesnis. Antrą dieną daugiau žiūrėjau, kas labiau mėgsta bėgti grupės gale, kas stengiasi diktuoti savo tempą.

Trečią dieną, į priekį išėjome keturiese, galiausiai likom trise, dienos trasa buvo trumpiausia, bet labai kalnuota. Mano žaidimas buvo paprastas, išsilaikyti grupėje minimum iki 31 km maksimum iki 37 km, o paskui pasitaikius progai spurtuoti. Planas pavyko tik iš dalies.

Ketvirta diena. Pirmas penketas nuo pirmų km pradėjo kovoti. Jau žinojau, kaip elgiasi italas, slovėnas bei vengras. Italas – Marco Bonfiglio – gerti pradėdavo nuo antro maitinimo punkto, prieš maitinimo punktą pagreitėdavo. Slovėlas – Lojze Primozic – gerdavo kaip ir Marco, bet jau po 25 km, kai buvo galima komandos nariui lydėti bėgantį, jis nebegerdavo gėrimų nuo stalo, tai yra nesustodavo maitinimo punkte. Prieš ketvirtos dienos startą aš šiems vyrams pralošinėjau apie 20 min.Vengras- Peyer Zoltįn, stengdavosi neatsilikti nuo grupės ir grupėje įšsilaikydavo iki 26-28 km. Prieš jį turėjau apie 6 min. pranašumą. Žinant, kad laukia 52 km, tos minutės yra bevertės, kol nekirtai finišo linijos. Puikiai pažįstant varžovus bandžiau kovoti ir neprarasti vilties, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius ir visa Lietuva.

Viltis.

Kaip ir tikėjausi po pirmų 5 km niekas nestabtelėjo maitinimo punkte, tempas gan aukštas. Priartėjus prie antro maitinimo punkto pagreitėju, niekas nesiveja. Tada, o tada ir kilo mintis pasinaudoti galimybe pabėgti bent jau nuo vengro, o geriausiai nuo visų trijų. Žinau, kad sekantis maitinimo punktas už nepilnų 20 min. kelio, trasa dėkinga man, nuolydis. Bėgdamas arti 4min./ km tempu pradėjau nebegirdėti bėgančių už manęs žingsnių. Mano pabėgimas pasiteisino, gaila, kad ne visai. Sunkiosios trasos dalies pabaigoje ties 42 km mane pagavo Marco ir Lojze. Kvietė bėgti kartu, bet bėgti stačia nuokalne negalėjau greičiau. Atsilikau. Tada galvoje prasidėjo nenusakomi dalykai, bandau save priversti bėgti, bet negaliu, negaliu ir sustoti. Sau pažadu, kad maitinimo punkte sustosiu ir užkąsiu. Galiausiai pasiekiau išsvajotą energijos oazę, bet užsibūti negalėjau, nes tikėjau, kad aš tai galiu. Galiu bėgti, galiu per ašaras džiaugtis tuo ką darau.                   

Tikėjimas.

Tikėjimas, savimi galiausiai mane atvedė iki finišo linijos. Akys buvo pilnos džiaugsmo, skausmo ašarų. Tablo šviečiantys skaičiai neleido liūdėti. Gausūs plojimai ir padrąsinantys šūksniai, užliejo kūną neapsakoma šiluma. Manau, tai tikėjimas, kuris verčia tave eiti į priekį, džiaugtis, svajoti, mėgautis bei džiaugti gyvenimu ir tuo ką turi.

Pastabesni skaitytojai žiūrėdami nuotraukas, jas galima rasti čia, pastebės, kad bėgo pora bėgikų, sujungtų juoda virvele. Tai vedlys su neregiu. Ši pora sulaukė daugiau aplodismentų nei šių varžybų nugalėtojas.

Kodėl?

Už viltį ir tikėjimą, siekti ir tobulėti.

Sausa bėgimo statistika, kuri dažniausiai neparodo nei kovos, nei patirtų išgyvenimų. Bet Jūs ją vis tiek rasite čia.